Ir vieną akimirką aš patikėjau, kad viskas gali būt gerai. Gal ir aš galiu būti laiminga? O kodėl ne? Turi nuostabius draugus, apie kuriuos pagalvoji šypteli, ir tarsi nusimeti visa,kas spaudė Tave. Turi berniuką, apie kurį gali galvot, kreipti savo svajones, mintis, norus, ateitį. Dingteli mintis galvoje: taip, mano pasaulis dabar yra Tobulas.
Tačiau kažkas, kas stebi mus - ar tai Dievas būtų, ar Likimas - pajautė, kad kažkas gerokai ne taip. Ji, taip ji, ji laiminga. To būti negali.
Ir visos mintys, kurios krypo Jo pusėn dingo.
Nutrūko gija, kuri jungė du skirtingus žmones.
Taip, kvaila buvau. Žinau. Internetiniai draugai nėra gerai. Juk žinojau tai. O ypač, kai tas internetinis draugas au įkūnija kai ką daugiau nei tiesiog šiltus pokalbius vakarais.
Kai jau jauti, kad Jis yra kažkas, kažkas, ko Tu siekei, su kuo save siejai, su kuo norėjai save sieti.
Nerūpestingas pokalbis, juokais paleista žinutė mano pusėn sugriovė stiklinį rutulį, kuris dar gaubė mane. Kuri dar buvo, nors ir įskilęs, subraižytas, daužomas, mėtomas. Teliko šukės, kurias, sukandus ašaras dantyse, žarstau kojomis ir ieškau kažko, kas dar liko.
Ir randu. Randu prisiminimus, pokalbius, dainas, romantiką, Jo laiškus.
Visa tai liko. Liko ir tai, ką buvom sukūrę anksčiau: mažas mūsų pasaulėlis. Tik kitoks jis tapo. Nebeliko ūžesio, triukšmo, romantiškų žvaigždžių, rožinio rūko, didelių akinių, kurie skyrė mane nuo tikrovės.
Aš visada žinojau, kad jis man per geras. Kad ir ką draugai sakytų. Jie visada meluoja. Žinau. Niekada nepasako, kad Jis Tau per geras. Per protingas. Per daug mielas.
Jaučiuos dabar tuščia. Neturiu kur minčių dėti. Pasiilgau to virpėjimo, išgirdus romantišką dainą. Pamačius jo nuotrauką. Ausims pagavus romantiškos dainos natą. Noriu to. Trokštu. Reikia to kaip kvėpavimo, vienintelio katarsio, kad būčiau laiminga, nejausčiau tos tuštumos kažkur po krūtine.
Kas liko iš to man, kyla klausimas? Negaliu išvadint jo niekšu. Gal jam keli žodžiai išsprūdo nejučiom. Nežinant, kas jis man yra. O gal ir žinant. Gal norint pasakyt, kad mes ne vienas kitam.
O tai kas iš tų rezonansų, sielos draugų, laiškų? Nieko. Tiesiog nieko.
Kad galėčiau savo mintis sukišti į maišą ir pakarti ant medžio - ot būtų gerai.
Tik netvirtai maišą užrišti - vos vos. Kad galėtų išlėkti laukan ir turėčiau dėl ko liūdėti. Juk turi likti bent kažkas many.
Kas man iš to? Aš bent atsiminsiu, kaip atrodė mano Tobulas vaikinas.
Tačiau kažkas, kas stebi mus - ar tai Dievas būtų, ar Likimas - pajautė, kad kažkas gerokai ne taip. Ji, taip ji, ji laiminga. To būti negali.
Ir visos mintys, kurios krypo Jo pusėn dingo.
Nutrūko gija, kuri jungė du skirtingus žmones.
Taip, kvaila buvau. Žinau. Internetiniai draugai nėra gerai. Juk žinojau tai. O ypač, kai tas internetinis draugas au įkūnija kai ką daugiau nei tiesiog šiltus pokalbius vakarais.
Kai jau jauti, kad Jis yra kažkas, kažkas, ko Tu siekei, su kuo save siejai, su kuo norėjai save sieti.
Nerūpestingas pokalbis, juokais paleista žinutė mano pusėn sugriovė stiklinį rutulį, kuris dar gaubė mane. Kuri dar buvo, nors ir įskilęs, subraižytas, daužomas, mėtomas. Teliko šukės, kurias, sukandus ašaras dantyse, žarstau kojomis ir ieškau kažko, kas dar liko.
Ir randu. Randu prisiminimus, pokalbius, dainas, romantiką, Jo laiškus.
Visa tai liko. Liko ir tai, ką buvom sukūrę anksčiau: mažas mūsų pasaulėlis. Tik kitoks jis tapo. Nebeliko ūžesio, triukšmo, romantiškų žvaigždžių, rožinio rūko, didelių akinių, kurie skyrė mane nuo tikrovės.
Aš visada žinojau, kad jis man per geras. Kad ir ką draugai sakytų. Jie visada meluoja. Žinau. Niekada nepasako, kad Jis Tau per geras. Per protingas. Per daug mielas.
Jaučiuos dabar tuščia. Neturiu kur minčių dėti. Pasiilgau to virpėjimo, išgirdus romantišką dainą. Pamačius jo nuotrauką. Ausims pagavus romantiškos dainos natą. Noriu to. Trokštu. Reikia to kaip kvėpavimo, vienintelio katarsio, kad būčiau laiminga, nejausčiau tos tuštumos kažkur po krūtine.
Kas liko iš to man, kyla klausimas? Negaliu išvadint jo niekšu. Gal jam keli žodžiai išsprūdo nejučiom. Nežinant, kas jis man yra. O gal ir žinant. Gal norint pasakyt, kad mes ne vienas kitam.
O tai kas iš tų rezonansų, sielos draugų, laiškų? Nieko. Tiesiog nieko.
Kad galėčiau savo mintis sukišti į maišą ir pakarti ant medžio - ot būtų gerai.
Tik netvirtai maišą užrišti - vos vos. Kad galėtų išlėkti laukan ir turėčiau dėl ko liūdėti. Juk turi likti bent kažkas many.
Kas man iš to? Aš bent atsiminsiu, kaip atrodė mano Tobulas vaikinas.
ir mane vidinė tuštuma gaubia... pradžioj nors turėjau liūdesį,o dabar nieko nebeliko...
AtsakytiPanaikintitiktai tiek, kad tas, kurį buvau įsimylėjus, nebuvo iš interneto..;]