41, 2012, 23, 16.

Vaje, dabar užsukusi į savo blog`ą gavau geros nuotaikos dozę visam vakarui- radau komentarą:) net nesitikėjau, kad ir šis pašalinis blog`as bus kažkieno rastas:D

O dabar turbūt darau klaidą rašydama dabar- gi turiu vis dar pabaigti lietuvių rašinį apie mitologiją. Ką gi, mokytoja vienai merginai iš mano srauto siūlė rašyt dienoraštį, kad jai lengviau būtų reikšti mintis.

O aš turiu pripažint, kad mano pagrindinis blog`as ir padėjo susiformuoti manp dabartiniam rašymo lygiui, kur nėra toks jau blogas, o netgi ir skiriamas prie visai neprastų:D

Tikrai, prisiminus save prieš paskutines velykų atstogas, pasidaro švelniai gėda:D visgi tada aš pradėjau rimtai blog`int:D kiek visko prabėgo nuo to laiko- ir ašarų buvo, ir skausmo, ir nevilties, ir nepaaiškinimo džiaugsmo, išsiskyrimo, bėgimų iš pamokų...

Ir dabar, būtent dėl to, ir nusprendžiau parašyti jau 41 savo blog`o įrašą čia:D Vis tik aš jau, kaip ir, laikoma vos ne patyrusia blog`ere:D kaip jau minėjau ankščiau, šis blog`as vis tik mano antrasis, slaptasis:DD

O taip ilgainiui ir norėčiau paaiškinti visus skaičius, išvardintus mano įrašo pavadinime.

Buvau filme 2012. Net negaliu pasakyt, ar jis buvo geras, ar ne. Kažkas... tarp labai gero ir nekokio. Gal tai, kad buvau su žmogum, kuris visada nuteikia maloniai(net ir tada, kai nepaaiškinamai užsimanau miego:DD), o gal, kad jau senokai kine buvau(ahhh, curse me. Propaguoju linkomaniją:DD), bet man patiko viskas. Pradedant nuo aplinkos, baigiant pačiu paskutiniu bučiniu, kuris parodė laimingą filmo pabaigą:D

Kitas filmas- skaičius 23. Iki šiol tai atrodė normalus skaičius, tačiau po šio filmo viskas pasikeitė. Keli vakarai praleisti gūglinant, ieškant šio skaičiaus savo gyvenime ir aš jau insane:D gerai, kad kai mačiau šį fimą buvo vasara. O vat mano vienas draugas pažiūrėjo jį dabar ir man priminė koks evil užsiėmimas yra tokie 'tyrinėjimai'.:DD

Ir galiausiai... Visi (kažkodėl) labai stebisi, kad man dar tik šešiolika metų, nors ir esu vienuoliktokė. C`mon,na kas gi čia tokio?:DD It`s totally normal:DMan net patinka būt jauniausia iš klasės:DD

Ir kol dar labiau nenusišnekėjau, man pats metas užbaigti savo ganai FAIL blog`ą:D tiesiog norėjau raštelti, prisiminti ką reiškia rašyti betką, nežinant apie ką suksis tavo blog`as ir net nenujaučiant kuo jis pasibaigs. Turiu pripažint- rašyti man dar nenusibodo. Kažin kokį pakylėjimą jaučiu po tokios trumpos prakalbos. Ir garantuoju- pasaulis dar išvys mano knygą!:DD